MARIJAMPOLĖS VALSTYBINIS DRAMOS TEATRAS (1945 – 1949)

Nors 1945 rudenį teatras (jau kaip valstybinis) vėl atsikūrė, sovietinė valdžia ignoravo vokiečių okupacinio meto teatrą ir pokarinį jo etapą laikė kaip naujai įkurtą tarybinį teatrą.

Teatro meno vadovui K. Tumkevičiui teko beveik iš naujo formuoti trupę, nes iš buvusios vos keli aktoriai buvo likę. Bet ne tik tai, bet ir komunistinių ideologų griežti nurodymai, ką galima ir ko negalima rodyti scenoje, apsunkino veiklą. Teko statyti menkaverčių, propagandinių spektaklių. Per tris sezonus buvo padaryta 12 premjerų. Iš vertingesnių, visuomenę sudominusių ir teatro kritikų pozityviai vertintų reikėtų išskirti A. Kronino "Jupiteris juokiasi", B. Moljero komediją "Ponas de Pursonjakas", A. Ostrovskio "Šviečia, bet nešildo". Atskirai minėtina J. Baltušio pjesė "Gieda gaideliai", kurią parašęs autorius patikėjo statyti pirmiausia Marijampolės teatrui. Pjesė tiko sovietiniai propagandai, bet kartu dramaturginiu požiūriu jau buvo žymiai brandesnis kūrinys. Todėl ji statyta labai kruopščiai, net buvo atsiųsti konsultantai iš kitų teatrų. Pastatymas, režisieriaus K. Tumkevičiaus darbas iš esmės vertinta teigiamai, spektaklis buvo gausiai lankomas.

Deja, teatro veikla buvo netikėtai nutraukta. 1949 Sovietų sąjungoje prasidėjo taupymo vajus. Siekiant sumažinti išlaidas kultūrai, buvo uždaryti teatrai Marijampolėje ir Telšiuose.

VYTAUTAS VILIŪNAS

© 2010. Visos teisės saugomos. Informacija platinimui būtinas raštiškas sutikimas.

Invent. nr. 010086